Geri seifai

Biurų seifai
Nagrinėjant biurų seifus pagal valstybės reglamentuotą terminologiją, reiktų pripažinti, kad terminas “biurų” (kaip ir viešbučių, baldiniai, depozitiniai ir t.t.) atsirado dėl vidaus erdvės apsaugos įtaiso (seifo, metalinės spintos) konstrukcinio projektavimo specifikos ir apibūdina labiau naudojimo pagal paskirtį komfortą, nei apsauginių savybių lygį. Būtent todėl sąlyginei kategorijai “biurų seifai” šiandien priskiriamos modulinės failų tipo metalinės spintos su ištraukiamomis sekcijomis ir kitos ugniai ir/arba įsilaužimui neatsparios plonasienės metalo konstrukcijos, kurių vidaus erdvė suprojektuota, atsižvelgiant į maksimalų patogumą laikyti jose įprastą biuro dokumentaciją. Nepaisant to, skiriamasis biuro seifų požymis nuo metalinių spintų yra toks: labiau tvirtesnis seifų korpusas pagamintas iš storesnio metalo nei spintose, o kai kurie modeliai turi dvigubas sieneles, tarp kurių pilamas specialios rūšies betonas, tuo pačiu sustiprinantis atsparumą įsilaužimui; skersinis užraktas, sertifikuota spyna. Visa tai suteikia atsparumo įsilaužimui 0 klasę, kuri leidžia tokiuose seifuose laikyti dokumentus ir kitus ne itin vertingus daiktus. Taip pat verta paminėti, kad šio tipo seifų kainų kategorija yra žema.
Tačiau reikia suprasti, kad tokiu atveju sąvokos “seifas” kaip apsaugos priemonės su reglamentuojamomis apsauginėmis savybėmis naudojimas yra neteisingas, nes biuro seifai privalo turėti ne tik atsparumo įsilaužimui 0 klasę, bet privalo būti sertifikuoti bent vienai atsparumo ugniai klasei (60B, 120B, 60DIS, 120DIS, 60D, 120D). Be to, biuro seifų atsparumas ugniai yra prioritetinė savybė. Taip yra todėl, kad biurų patalpos su plieninėmis durimis, apsauginėmis žaliuzėmis, apsauginės signalizacijos sistema apsunkina prieigą prie seifo ir netiesiogiai padidina jo atsparumo įsilaužimui klasę, kaip ir seifiniai kambariai. Bet gaisro atveju informacinių laikmenų saugumą užtikrina tik biuro seifai, kurių apsaugos veiksmingumas nustatomas pagal jų atsparumo ugniai klasę.
Biuro seifai, kurių atsparumo ugniai klasė yra 60DIS yra laikomi patikimiausiai apsaugančiais informacines laikmenas ir kitas degiąsias vertybes, o seifai 120DIS- užtikrinančiais magnetinių laikmenų saugumą ir funkcionalumą. Tokių biuro seifų sienų ir durų konstrukcija yra daugiasluoksnė, turinti aukštą atsparumo rodiklį šilumos perdavimui ir vandens absorbcijai. Popieriniams dokumentams, pinigų kupiūroms ir pan. saugoti puikiai tinka biurų seifai, turintys atsparumo ugniai klasę 60B arba 120B. Renkantis tarp 60B ir 120B klasių (60DIS ir 120DIS), reikia žinoti, kad seifai 60B (60DIS), esant tiesioginiam ugnies poveikiui, išsaugos dokumentus ne daugiau kaip vieną valandą, todėl įrengiant patalpas, reiktų atsižvelgti į atstumą nuo gaisrinės iki biuro.
Jei seife numatome laikyti riboto priėjimo informaciją ar pinigines lėšas, tuomet biuro seifas privalo būti atsparus įsilaužimui. Yra reglamentuojama iki 10 saugumo klasių, bet dažniausiai gaminami seifai iki IV saugumo klasės imtinai. Taip yra dėl tos priežasties, kad dalinės ar visiškos prieigos sudėtingumas priklauso nuo seifo sienelių konstrukcijos daugiasluoksniškumo ir storio, o taip pat nuo aukštos klasės padidinto funkcinio patikimumo spynų naudojimo. Visa tai labai pabrangina seifą ir ženkliai padidina jo masę. Atsparumo įsilaužimui bandymai vykdomi, naudojant įvairius instrumentus tiek seifo spynoms, tiek ir durims bei sienoms, todėl II-IV atsparumo įsilaužimui klasės biuro seifų durys ir sienelės yra storos, trijų (ir daugiau) sluoksnių su užpildais ir tokiuose seifuose yra ne žemesnės nei B (C, D) klasės seifinės spynos.
III-IV atsparumo įsilaužimui klasės su seifinėmis B, C, D klasės spynomis biuro seifų pasirinkimo tikslingumas priklauso tik nuo saugomų dokumentų svarbos ir laisvos prieigos prie seifo galimybės. Tokie biuro seifai gali būti papildomai sertifikuoti ir dėl atsparumo ugniai, tuomet jų kaina žymiai padidėja, tačiau jie patikimai apsaugo dokumentus ar pinigines lėšas gaisro ir įsibrovimų į biurą atveju. Biuro „seifai” su plonomis vieno sluoksnio metalinėmis sienelėmis ir seifinėmis A klasės spynomis- iš esmės tai yra ne seifai, o metalinės spintos, daugeliu atvejų užtikrinančios tik iliuzinę apsaugą nuo įsilaužimo ir gaisro.

Kokios turėtų būti sandėlio grindys stelažams įrengti
Kalbant apie stelažų klasifikaciją pagal jų konstrukciją, būtina atskirai apžvelgti ir grindų klasifikaciją, nes, kaip rodo praktika, šie klausimai yra taip glaudžiai susiję, kad išspręsti vieną iš jų be kito praktiškai neįmanoma.
Atsižvelgiant į grindų konstrukciją, yra apskaičiuoti normatyviniai apkrovos rodikliai ir yra nurodymai, kad grindų apkrovos skaičiavimai atliekami, atsižvelgiant į faktines apkrovas, kurias sudaro įrengimų ir sandėliuojamų krovinių svoris.
Šis nurodymas yra labai svarbus. Nuo pat pradžių reikia teisingai nustatyti grindų apkrovą ir reikalavimus grindims, kad, naudojantis šiais duomenimis, būtų galima projektuoti ar atlikti esamų grindų kontrolinius skaičiavimus. Akivaizdu, kad nepatikrinus grindų apkrovos galimybių, organizuoti sandėliavimo darbus neleistina.
Labiausiai pavojingos yra grindys antrame aukšte ir aukščiau, o taip pat pirmame aukšte esančios jau naudotos grindys, nes jos buvo projektuotos kitokioms apkrovoms. Taip pat pavojingos yra ir senų pastatų grindys, nes jos dažniausiai būdavo medinės ir jokie eksploatacijos dokumentai nėra išlikę. Buvo atvejis, kai senoje gamykloje sandėlis buvo įrengtas ant grindų, paklotų ant 120 metų senumo ketaus plokščių. Ankeruoti stelažus ten buvo neįmanoma, nes dalis plokščių buvo iškreiptos, taigi, galutiniame rezultate reikėjo imtis visokių gudrybių tvirtinant stelažus, kad šie nejudėtų, nes grindys turėjo istorinę vertę ir jų pakeisti nebuvo leidžiama.
Grindys sąlyginai gali būti suskirstytos į grupes, kurios tarpusavyje šiek tiek skiriasi.
Projektuojant naujas grindis, būtina atsižvelgti į reikalavimus išilginei ir skersinei plokštumai, stovų rėmo koncentruotas apkrovas, kurias sukelia pirmosios pakopos padėklai, judančias krautuvų apkrovas, mechanizmų apkrovas, dinaminį poveikį ir krovinių derinius. Dažnai faktinis sandėlio įrengimas keičiasi dar statybos metu, nekalbant jau apie tai, kad sandėlis, ypač mažas – tai gyvas organizmas, todėl grindų konstrukcijos parinkimas, o dar esant silpnam pagrindui, yra labai atsakingas dalykas. Deja, kartais net gana “jaunuose” sandėliuose tenka matyti įtrūkusias grindis, pro kurias šviečia polių tinklelis. Ypač apmaudu, kai grindys klojamos pagal nurodytas užduotis, į stelažų projektuotojus kreipiamąsi likus 2 mėnesiams iki sandėlio pridavimo, o paskutiniame etape aptinkama klaida. Tuomet atliekamas remontas. Dar blogiau, kai grindų nelygumai pastebimi montuojant įrangą- arba pagal vandens balutes plaunant grindis prieš montažą, arba pagal įdėklų po stelažų stovais kiekį (jų skaičius kartais viršija dešimtis vienetų), ir dėl to stelažai turi būti suvirinami tarpusavyje. Grindys reikalingos ne tik stelažams įrengti- jomis juda ir krovinių kėlimo įrengimai, o tam tikrame aukštyje, esant sustiprinimo koeficientui 8-10 (pakėlimo aukščio santykis su krautuvo baze), šie nelygumai apsunkina krovinio padėjimą į vietą. Reikėtų nepamiršti, kad žmogaus akis yra labai tiksli nustatant storį, bet ja visiškai negalima pasikliauti, nustatant paviršiaus, ant kurio žmogus stovi, nelygumus. Įrodinėti šią paprastą tiesą teko šimtus kartų. Norint nustatyti grindų lygumą, reikalinga tik instrumentinė kontrolė. Šį rodiklį, taip pat ir „paslėptų darbų“ aktą, privalo nurodyti grindų gamintojai. Mūsų atveju, paslėptų darbų akte turėtų būti duomenys apie naudojamo betono rūšį ir faktinį visų rūšių paslėptų sustiprinimų atlikimą.
Situacija yra šiek tiek kitokia, kai sandėliai įrengiami ant esamų grindų arba antrame ar aukščiau esančiame aukšte. Tokiu atveju tikėtis grindų taisymo neverta, todėl reikia koreguoti kliento poreikius. Reikalinga oficiali grindų ekspertizė, nesvarbu kiek ji kainuotų. Tokiais atvejais gamintojai negali priimti užsakymo įrengti stelažus be grindų apkrovos galimybių patvirtinimo. Kartais patys sandėlio įrangos gamintojai (montuotojai) atlieka preliminarią ekspertizę, tačiau reikia nepamiršti, kad oficialų vertinimą gali atlikti tik akredituota organizacija, kuri turi licenciją tai daryti. Ekspertizės metu nustatoma, kad grindų apkrova turi būti ne didesnė nei nurodyta reikšmė, apkrovos taškai, t.y. stovų statymo vietos, turi apribojimus. Norint pastatyti stovus į leistinus taškus, reikia naudoti įvairių rūšių apkrovos paskirstytojus, dažnai paliekami mažesni tarpai tarp sijų, kad sumažinti koncentruotą apkrovą. Sandėlio išplanavimą dažnai lemia perdangų plokštės išdėstymas ir jų konstrukcija, geometrija ir plokštės techniniai duomenys. Tokių sandėlių daug, nes jie yra kaip dalis darbinio komplekso naujose gamybinėse linijose, įrengtose senuose pastatuose.
Ypač svarbu apžvelgti grindis šaldymo kamerose. Iš tikrųjų didelio skirtumo nėra. Tačiau šios grindys dėl jų daugiasluoksniškumo ir šilumą izoliuojančių sluoksnių kiekio turi būti atidžiau apskaičiuojamos tokiai pat apkrovai, kuriai yra tikrinamos įprastos grindys. Galutiniame rezultate, grindų storis gaunasi didesnis, o įvažiavimo rampos yra ypač nepageidautinos.
Šiuolaikiniuose sandėliuose, ypač dideliuose automobilių atsarginių dalių sandėliuose, naudojami lengvi frontaliniai stelažai su leistina lentynų apkrova iki 150 kg, konsoliniai, mobilūs stelažai, o taip pat daugiapakopiai stelažai. Šie stelažai diktuoja savo reikalavimus grindims, ant kurių jie stovi. Mažesnė apkrova atskiram elementui ir maži atstumai tarp skyrelių, padauginti iš didelio kiekio aukštų, esant skyrelio aukščiui 300-400 mm, lemia grindų apkrovas, į kurias reikia atsižvelgti skaičiuojant, kaip tai daroma, nustatant įprastų sandėlių grindų apkrovą. Skirtumai atsiranda, kai naudojami mobilūs stelažai, analogiški archyviniams, ir lengvi mobilūs frontaliniai stelažai. Svarbu tai, kad tokiuose stelažuose įrengti sudėtingi transmisijos mechanizmai ant rutulinių guolių, kurie leidžia vienu metu perstumti iki 10 stelažų (beje, būtent taip nustatomas praėjimų kiekis tarp mobilių stelažų). Šis rodiklis kalba apie mažą stelažo pasipriešinimą judėjimui. Pasirodo, kad esant didelei grindų perdangos apkrovai dėl glaudžiai sustumtų stelažų bloko, atsiranda perdangos deformacija, kuri lemia tai, kad stelažai pradeda savaime judėti link sandėlio vidurio. Norint to išvengti, šioje zonoje reikia taip padaryti perdangą, kad grindų įlinkis arba nuolydis neviršytų 1/1000 tarpo tarp perdangos atramų, juolab, kad išlyginti tokių konstrukcijų kreipiančiąsias ant blogai padarytų grindų būtų sudėtinga, o šis defektas aptinkamas tik tada, kai sandėlis visiškai apkrautas. Taigi, atliekant grindų remontą, dažniausiai naudojamos sunkios sijos, kurios dedamos griežtai po mobiliųjų stelažų kreipiančiosiomis ir remiasi į pastato karkasą.
Pateikti patarimai nėra išsamus atsakymas į tai, kaip parinkti sandėlio grindis. Pagrindinis šių patarimų tikslas- atkreipti dėmesį į paprastą tiesą, kuri dėl paprastumo vis tik nepraranda savo svarbos: stelažai, kaip žinoma, stovi ant grindų.